Kobalto mėlynoji tarantulė

Išvaizda kaip atpažinti

išorinis skeletas

Kūnas padengtas smulkiu, aksominiu pūkeliu. Karapaksas ir pilvelis yra šviesiai pilki, kartais su tamsesniais ševronais, o kojos, ryškiai, vaivorykštiškai kobalto mėlynos spalvos. Patinai po paskutinio šėrimosi tampa šviesesni, gelsvai rudi arba bronziniai.13

Asmenybė kokie jie yra

Ši tarantulė yra nepaprastai gynybiška, nervinga ir greita. Ji užims grėsmingą pozą, plaks žemę ir, jei bus trikdoma, lengvai kąs. Ji neturi dirginančių plaukelių, todėl pirmoji gynybos linija yra iltys. Laikyti rankose griežtai nerekomenduojama net patyrusiems augintojams.325

Kasdienė veikla kaip atrodo užimta diena

Naktinė ir urvinė. Beveik visą laiką praleidžia giliuose urvuose ir išlenda tik naktį medžioti. Nelaisvėje jai reikia gilaus substrato rausimuisi ir tamsios, ramios aplinkos.12

Priežiūra ir rūpinimasis praktinės dalys

Labai maži priežiūros poreikiai. Terariumą reikia valyti kas mėnesį. Substratas turi būti šiek tiek drėgnas, kad palaikytų drėgmę. Visada turi būti negilus vandens indas su šviežiu vandeniu. Kasdien purškiant terariumą vandeniu padedama palaikyti didelę drėgmę.35

Pagrindinis kur jie laimingiausi

Saugus 5, 10 galonų stiklinis terariumas su sandariu, nuo pabėgimo apsaugančiu dangčiu. Gilus, drėgnas substratas (bent 10, 15 cm) rausimuisi. Drėgmė 70, 82 %, temperatūra apie 24, 28 °C. Šildymo kilimėlis po terariumu gali padėti palaikyti šilumą. Ši rūšis netinka pradedantiesiems dėl gynybiško pobūdžio ir mediciniškai reikšmingų nuodų. Daugelyje šalių ją laikyti nėra neteisėta, tačiau reikėtų pasitikrinti vietinius įstatymus.352

Maisto pagrindai kas dedama į dubenį

Vabzdžiaėdė. Maitinasi svirpliais, tarakonais, skėriais, miltų kirmėlėmis, kandimis ir kartais mažomis peliukais. Suaugę individai suėda apie 5 svirplius per savaitę; pašalinkite nesuėstą grobį. Vorukus maitinkite du kartus per savaitę tinkamo dydžio vabzdžiais.35

Draugija kas jiems patinka šalia

Vienišė ir labai teritoriška. Turi būti laikoma viena. Tai nėra socialus gyvūnas ir nereikalauja draugijos. Jos nuodai yra mediciniškai reikšmingi ir gali sukelti stiprų skausmą, patinimą ir raumenų mėšlungį; žmonės, alergiški bičių įgėlimams, turėtų būti ypač atsargūs. Laikyti rankose niekada nerekomenduojama.32

Istorija kur viskas prasidėjo

Kobalto mėlynoji tarantulė pirmą kartą moksliškai aprašyta 1996 m. Smitho pavadinimu Cyriopagopus lividus, nors vėliau buvo priskirta genčiai Haplopelma, o po to grąžinta į Cyriopagopus. Ji kilusi iš Mianmaro, Tailando ir kaimyninių šalių atogrąžų miškų. Dėl stulbinančios mėlynos spalvos ji tapo labai geidžiama augintinių prekyboje, tačiau agresyvus temperamentas ir stiprūs nuodai greitai padarė ją rūšimi tik pažengusiems augintojams. Šiandien ji veisiama nelaisvėje visame pasaulyje ir išlieka populiariu eksponuojamu gyvūnu patyrusiems arachnologijos entuziastams.162