Meksikietiška raudonkelė tarantula

Išvaizda kaip atpažinti

Plaukuotas, ant žemės gyvenantis urvinis voras

Stambus, aksomiškai juodas tarantulas su ryškiomis juostomis ant kojų: kiekviena koja turi tamsiai oranžinius žiedus ties kelio sąnariais, po jų – šviesesnes oranžinės-geltonos ir kreminės spalvos juostas. Pilvelis tamsus su rusvais plaukeliais. Karapaksas daugiausia juodas su rausvai rudu kraštu arba tamsi sritis gali būti suskaidyta į žvaigždės formos raštą. Patelės pastebimai didesnės už patinus.13

Asmenybė kokie jie yra

Žinomas kaip labai ramus, stabilus tarantulas. Jauni vorai gali būti šiek tiek nervingi, bet linkę trauktis, o ne stoti į kovą. Suerzinti suaugėliai dažniausiai meta plaukelius nuo pilvelio kaip įspėjimą, o ne kanda, todėl geriausia jį laikyti kaip eksponatą, kuo mažiau imant į rankas.12

Kasdienė veikla kaip atrodo užimta diena

Mažas. Urvinis gyvūnas, didžiąją gyvenimo dalį praleidžiantis urve ar šalia jo, laukdamas grobio. Nereikia jokios mankštos, tik tinkamo aptvaro.13

Priežiūra ir rūpinimasis praktinės dalys

Nereikia jokios priežiūros. Jaunikliams ir suaugėliams visada turi būti pilnas vandens indas, pašalinkite nesuėstą grobį ir nemaitinkite apie 5–10 dienų po suaugėlio išsiriojimo. Valykite tik dėmes, kai reikia, ir kitaip netrukdykite.2

Pagrindinis kur jie laimingiausi

Antžeminis aptvaras, kuriame daugiau grindų ploto nei aukščio, suaugėliams – maždaug 3–4 kartus didesnis už voro kojų tarpą, pusė ar du trečdaliai užpildyti substratu, kad galėtų iškasti urvą, ir slėptuvė. Kambario temperatūra apie 21–25 °C ir vidutinė drėgmė, dalį substrato laikant šiek tiek drėgną, nuolat prieinant vandens.2

Maisto pagrindai kas dedama į dubenį

Gyvi vabzdžiai, tokie kaip svirpliai ir tarakonai. Voraiukai maitinami du kartus per savaitę, jaunikliai – kas 7–10 dienų, suaugėliai – kas 2–3 savaites (keli dideli svirpliai ar vienas didelis tarakonas). Gamtoje iš urvo tyko didelių vabzdžių ir retkarčiais mažos varlytės ar pelės.23

Draugija kas jiems patinka šalia

Vienišas ir teritorinis. Laikykite vieną tarantulą viename aptvare.32

Istorija kur viskas prasidėjo

Pavadinimas Brachypelma smithi siekia 1897 m., kai Frederikas Pikardas-Kembridžas aprašė raudonkelį tarantulą iš Gerero, Meksikos. Labai panašus voras iš šiaurės vakarų buvo pavadintas Brachypelma hamorii Tesmoingt, Cleton ir Verdez 1997 m., tačiau du dešimtmečius jie dažniausiai buvo laikomi viena rūšimi kaip „meksikinis raudonkelis“, o dauguma naminių raudonkelių buvo parduodami kaip B. smithi. 2017 m. Mendosa ir Francke, naudodami kūno detales ir DNR brūkšninį kodavimą, parodė, kad tai dvi atskiros rūšys, ir paaiškėjo, kad daugelis pažįstamų nelaisvėje laikomų raudonkelių iš tikrųjų yra B. hamorii. Dėl eksporto spaudimo raudonkeliai tarantulai 1985 m. buvo įtraukti į CITES II priedą, o 1994 m. – ir visa gentis. Šiandien ši rūšis sėkmingai veisiama nelaisvėje.14

Pripažinta oficialios dalys

Scientific description

Aprašė Tesmoingt, Cleton ir Verdez 1997 m. kaip Brachypelma hamorii; aiškiai atskirta nuo B. smithi Mendoza ir Francke 2017 m.1

CITES

II priedas: Meksikiniai raudonkeliai tarantulai buvo įtraukti 1985 m. (pavadinimu B. smithi), o visos Brachypelma rūšys pridėtos 1994 m.1

IUCN Red List (as reported by Wikipedia)

Įvertinta kaip pažeidžiama.1

Populiarumas Ilgai populiari naminių gyvūnų prekyboje dėl ramaus būdo ir ryškių spalvų.31